Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas Eimantas Šriupša - apie didžiausią įspūdį palikusias bylas ir sėkmę atnešančius darbo principus

Data

2020 09 01

Įvertinimas
0

Lietuvos Respublikoje teikiama antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikia gyventojams galimybę pasinaudoti profesionaliomis advokatų paslaugomis rengiant procesinius dokumentus bei atstovaujant teismuose. Vykdant šį procesą, pasitelkiami su valstybe sutartis pasirašę advokatai, kurie neskirstydami klientų pagal jų pajamas ar kitus kriterijus imasi jiems priskirtos bylos ir stengiasi padėti sunkioje situacijoje atsidūrusiems gyventojams. 

 

Kokie yra valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantys advokatai? Neretai galima išgirsti pasvarstymų, kad galbūt šios srities atstovai į jiems Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskiriamas bylas žiūri formaliai ir dėl savo kliento nesistengia tiek, kiek privačia veikla besiverčiantys advokatai, tačiau susipažinus su realiais pavyzdžiais, tokią nuomonę tikrai galima paneigti. Šiame bei būsimuose straipsniuose padėsime iš arčiau pažvelgti į tikruosius antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veidus, suprasti kokiais darbo principais jie vadovaujasi, kokio pobūdžio bylas sprendžia ir su kokiais iššūkiais susiduria savo darbe. 

 

Šįkart mūsų akiratyje - Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus advokatas Eimantas Šriupša, kuris advokato praktika verčiasi nuo 2005-ųjų metų ir specializuojasi civilinės teisės bei tarptautinį elementą turinčiose bylose. Tarp jo bylų - nemažai atvejų, kai sprendžiami neteisėtai išvežtų nepilnamečių vaikų grąžinimo į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę klausimai pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau tekste – 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija).

 

Nors sritys ir problemos, su kuriomis dažniausiai susiduria Eimantas, nėra pačios maloniausios, advokatas yra draugiškas ir optimistiškas žmogus, turintis tvirtą nuomonę bei moralinius pagrindus. Paprašytas papasakoti apie keletą didžiausią įspūdį jam palikusių arba daugiausiai iššūkių kėlusių bylų, advokatas pabrėžė, jog visos bylos yra svarbios, savaip įdomios ir individualios, tačiau sutiko išskirti ir detaliau papasakoti apie dvi istorijas, labiausiai įsirėžusias atmintyje. Pašnekovas taip pat pasidalino ir pagrindiniais principais, kuriais vadovaujasi dirbdamas tiek su klientais, tiek ir su susijusiomis institucijomis. 

 

Į sudėtingą situaciją Vokietijoje pakliuvusio vilkiko vairuotojo istorija: net išsprendus klausimą savo šalyje, jis gali likti atviras užsienio valstybėje

 

Pirmoji istorija, kuria pasidalino mūsų kalbintas advokatas, susijusi su Vokietijoje dirbusio vilkiko vairuotoju, kuris pats to nežinodamas vežė nelegalų krovinį ir pakliuvo į užsienio šalies muitininkų rankas. Nors dėl šio nusižengimo turėjo būti baudžiama krovinio vežimą organizavusi Lietuvos įmonė, Vokietijos pareigūnai kaltę priskyrė Eimanto vėliau Lietuvos teismuose atstovautam vairuotojui. 

 

“Buvo kreiptasi tiesiogiai į Lietuvos Valstybinę mokesčių inspekciją, kuri antstoliams perdavė prašymą vykdyti skolos išieškojimą. Pastarieji ėmėsi savo darbo ir siekdami nustatyti mano atstovaujamo asmens turto dalį, areštavo jo šeimai priklausantį butą. Per beveik dvejus bylos nagrinėjimo metus, teko išbandyti viską - per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją net kreiptasi į Vokietijos institucijas, tačiau gautas atsakymas, kad asmeniui teisinė pagalba Vokietijoje negali būti teikiama, o tam, kad išspręstų iškilusią problemą jis turėtų vykti į Vokietiją ir teisinius veiksmus vykdyti svečioje šalyje,” - pasakojo daug dėmesio šiai bylai skyręs advokatas. 

Kadangi pareiškėjas lėšų vykti į Vokietiją neturėjo, teisingumo buvo siekiama Lietuvos teismuose, kur pavyko įrodyti, jog vairuotojui keliami kaltinimai yra nepagrįsti. Galiausiai Vokietijos prašymas išieškoti skolą iš valstybės garantuojamą teisinę pagalbą gavusio asmens buvo atmestas. 

 

Po šios bylos baigties, advokatą apniko dvejopi jausmai: “Iš vienos pusės džiugu, kad žmogaus turtas liko apsaugotas ir jis kartu su šeima toliau gyvena tame pačiame bute be didesnių finansinių nuostolių. Iš kitos pusės, nors išieškojimo prašymas atmestas, atsakovo atžvilgiu Vokietijoje priimtas sprendimas ir milijoninė bauda liko galioti. Tam, kad visiškai išspręsti šį klausimą, žmogus turėtų vykti į kitą šalį ir joje samdyti advokatą, kuris turėtų toliau įrodinėti jo nekaltumą”. 

 

Advokato pasiteiravus, ką atsukus laiką tokioje situacijoje darytų kitaip, jis teigė, jog visų pirma, dėtų maksimalias pastangas, kad nuo pat pradžių nemokama teisinė pagalba šiam asmeniui būtų teikiama Vokietijoje, kur ir kilo teisinis ginčas.

 

Iš Rusijos į Lietuvą išvežto nepilnamečio vaiko ir jos tėvų ginčo istorija: pamokos, išmoktos taikant 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją

 

Eimantui Šriupšai itin dažnai tenka darbuotis su šeimos bylomis, kurios sprendžiamos remiantis 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija ir nors šis dokumentas yra gerai žinomas bei plačiai taikomas, advokato praktika rodo, jog net ir vadovaujantis šiuo dokumentu, dažnai iškyla įvairių niuansų. 

 

Tai jis iliustravo istorija apie Sankt Peterburge gyvenusią pareiškėją, kurios nepilnametį vaiką tėvas neva vykdamas atostogauti į Bulgariją išsivežė į Latviją, kur ir prasidėjo procesas dėl vaiko neteisėto išvežimo bei jo grąžinimo. Advokatas į šį procesą įsitraukė dėl to, jog proceso metu tėvas vaiką atsivežė į Lietuvą, o pareiškėja kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri paskyrė jai valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. 

 

“Sunku būtų prisiminti kitą tokią išskirtinę bylą ir jos dalyvius. Kasdien buvo pateikiami papildomi įrodymai bei tai patvirtinantys dokumentai tiek iš pareiškėjos, tiek iš vaiką išsivežusio tėvo. Su šia byla teko dirbti kone kasdien, nes įtikinti, jog kai kurie įrodymai arba dokumentai yra pertekliniai tokiose bylose yra itin sudėtinga. Įvertinant tai, kad dokumentus ir įrodymus dar reikėjo ir išversti iš užsienio kalbos, galima įsivaizduoti koks procesas buvo įsisukęs”. 

 

Byla baigėsi teismo sprendimu, įpareigojančiu tėvą su vaiku grįžti į Rusiją, tačiau advokatas atkreipė dėmesį į tėvo pateiktus argumentus, jog vaikui Lietuvoje jau buvo sukurtos geros gyvenimo sąlygos ir įvykusi adaptacija. Tai buvo įrodinėjama pateikiant labai įtikinamus įrodymus, pasitelkiant į pagalbą vietos advokatus. Eimanto teigimu, toks atvejis yra tikrai ne vienetinis, o susijusią problematiką būtų galima apibūdinti taip: “1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija veikia, bet veikia išimtiniais atvejais, kai yra konstatuojama vaikui daroma žala. Yra galiojantis vienerių metų terminas, per kurį inicijavus procesą vaikas turi būti grąžinamas, tačiau teismų praktikoje dažnai įvertinama tai, kad vaikui yra sukuriamos tinkamos sąlygos, įvyksta adaptacija ir jis tik išimtiniais atvejais yra grąžinamas.”

 

Pastarosios situacijos advokatą išmokė tam tikrų dalykų - šiuo metu jis skatina savo klientus būti kuo aktyvesniais ir kiek įmanoma daugiau bendrauti su vaikais, siekti, kad teismas pritaikytų laikinąsias apsaugos priemones ir bendravimo sąlygos būtų ir užtikrinamos, net jei kita pusė to vengia. Tai tampa svarbiu faktoriumi vėlesniuose bylos nagrinėjimo etapuose, kai sprendžiama, kuri šalis turėtų toliau rūpintis vaiku. 

 

Kitos įdomios įžvalgos: bendradarbiavimas su Lietuvos institucijomis, klientų požiūris ir paties advokato darbo principai  

 

Paprašius įvertinti bendradarbiavimą su Lietuvoje veikiančiomis institucijomis, advokatas Eimantas Šriupša esminių problemų išskirti negalėjo. 

 

“Šiuo metu apie institucijas, su kuriomis tenka dirbti, galiu atsiliepti tik teigiamai. Pavyzdžiui, Centrinė institucija (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius, veikiantis kaip Centrinė institucija Lietuvoje, kai pareiškėjų prašymai yra susiję su asmenų iki 21 m. amžiaus išlaikymo prievolėmis) į užklausas atsako labai operatyviai. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba bylose, turinčiose užsienio elementą, taip pat padeda profesionaliai ir laiku.”    

 

Paklaustas apie savo klientus ir ką galėtų išskirti vertinant jų lūkesčius, advokatas Eimantas Šriupša pažymėjo, jog gana dažnai pareiškėjai labiau koncentruojasi į procesą, bet ne į rezultatą. Advokatai negali savo klientams tiksliai numatyti bylos baigties, todėl didelį dėmesį skiria edukacijai ir išaiškinimui, kaip veikia įstatymai. Psichologinė pagalba ir palaikymas, gaunamas proceso metu, kartais sukuria didesnę vertę nei laimėta ar pralaimėta byla, todėl neretai kokybišką patirtį turėję klientai kitais atvejais prašo, jog juos ir vėl atstovautų anksčiau pagelbėjęs advokatas. Pašnekovo teigimu, didžioji dalis klientų - geranoriški ir noriai bendradarbiaujantys, o kiti - “sunkiau sukalbami”, kurie sudaro gal tik penkis procentus. 

 

Ar priklausomai nuo kliento tipo, pajamų ar kitų faktorių Eimantas Šriupša taiko kitokias darbo metodikas? Jo teigimu, tai daryti būtų neetiška ir prieštarautų jo, kaip advokato įsitikinimams. 

 

“Mano kredo - visų pirma yra žmogus, pagalba žmogui ir žmogiškumas. Jeigu tik yra galimybė išvengti teismo, aš visada taip ir patarsiu. Teisės normos yra taikomos tuomet, kai tai yra neišvengiama, kai nepadeda bendruomeniškumo ir savitarpio draugiško susitarimo principai. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje vis labiau skatinama mediacijos susitarimo forma, nors reikia pripažinti, jog ginčų visada buvo ir jų visada bus.” 

 

Baigiant pokalbį advokato, kuris teisininkų bendruomenėje vertinamas kaip kompetentingas ir niekuomet skundų nesulaukiantis profesionalas, paklausta, kokios pagrindinės vertybės jį veda į priekį. Ilgai nedvejojęs Eimantas Šriupša išskyrė profesionalumą, žmogiškumą, etiką, įsiklausymą į kliento problemas ir norą patarti, nukreipiant žmogų teisinga linkme.