Bylos perspektyvumo vertinimas: ką svarbu žinoti kiekvienam pareiškėjui?
Daugelis žmonių, pirmą kartą besikreipiančių dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, tikisi vieno – kad valstybė paskirs advokatą ir padės apginti jų teises. Tačiau ne kiekvienu atveju gali būti priimamas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad atsisakymas finansuoti bylos nagrinėjimą reiškia išankstinį ginčo išsprendimą. Tačiau taip nėra. Sprendžiant dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, pirmiausia vertinama ne tai, kas yra teisus, o ar konkrečioje situacijoje egzistuoja objektyvios teisinės prielaidos valstybės lėšomis finansuoti teisinį procesą.
Būtent todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas Tarnybai paveda atlikti vadinamąjį bylos perspektyvumo vertinimą.
Teisė į teisinę pagalbą ir pareiga atsakingai naudoti valstybės lėšas.
Lietuvos Respublikos Konstitucija užtikrina kiekvieno asmens teisę kreiptis į teismą ginant pažeistas teises, tačiau valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba nėra absoliuti teisė. Ji yra socialinė garantija, kurią valstybė suteikia įstatyme nustatytais atvejais ir tokia apimtimi, kokią leidžia viešieji ištekliai. Tai reiškia, kad net ir atsisakius suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, toks atsisakymas asmeniui neriboja jo teisės siekti apginti savo teises savarankiškai.
Todėl valstybės pareiga yra ne tik sudaryti galimybę asmenims gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą, bet ir užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos būtų naudojamos racionaliai bei tikslingai. Būtent dėl šios priežasties Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato, kad prieš skiriant valstybės finansuojamą advokatą turi būti įvertinta, ar pareiškėjo reikalavimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas ir ar atstovavimas byloje turi teisinę perspektyvą.
Ką iš tikrųjų reiškia bylos perspektyvumo vertinimas?
Žodis „perspektyvumas“ kartais klaidina. Gali susidaryti įspūdis, kad Tarnyba bando nuspėti būsimo teismo sprendimą. Tačiau toks supratimas būtų neteisingas.
Vertindama bylos perspektyvumą Tarnyba nesprendžia ginčo iš esmės, nenustato, kuri šalis yra teisi ir neatlieka teismo funkcijų.
Jos užduotis – įvertinti, ar pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, galiojantį teisinį reguliavimą ir susiformavusią teismų praktiką egzistuoja pakankamas teisinis pagrindas valstybės lėšomis finansuoti bylos nagrinėjimą. Kitaip tariant, vertinama ne būsimos bylos baigtis, o tai, ar ginčas apskritai turi objektyvų teisinį pagrindą. Tokia pozicija nuosekliai formuojama ir teismų praktikoje.
Kiekviena byla – individuali
Vienas svarbiausių Tarnybos veiklos principų – individualus kiekvieno prašymo vertinimas.
Praktikoje nėra automatinių sprendimų ar iš anksto nustatyto kriterijų sąrašo, pagal kurį vienos bylos būtų laikomos perspektyviomis, o kitos – ne. Priešingai – kiekvienu atveju vertinama konkrečios situacijos visuma.
Analizuojami pareiškėjo pateikti dokumentai, ginčo faktinės aplinkybės, taikytinos teisės normos, aktuali teismų praktika, proceso stadija, galimi procesiniai ribojimai, o prireikus – prašoma pateikti papildomą informaciją ar kreipiamasi į valstybės institucijas dėl reikalingų duomenų. Vien tik per pastaruosius kelerius metus Tarnyba šimtus kartų kreipėsi į pareiškėjus prašydama papildyti trūkstamus dokumentus, nes tik visapusiškai įvertinus situaciją galima priimti pagrįstą sprendimą.
Advokato nuomonė – svarbi, bet ne lemiama
Kartais manoma, kad sprendimą dėl bylos perspektyvumo priima advokatas. Iš tiesų įstatymas suteikia Tarnybai teisę kreiptis į advokatą dėl išvados, tačiau ji yra tik viena iš vertinamų aplinkybių.
Galutinį administracinį sprendimą priima Tarnyba, savarankiškai įvertinusi visą surinktą informaciją. Todėl nei advokato išvada, nei vien pareiškėjo įsitikinimas savo teisumu savaime nenulemia sprendimo dėl teisinės pagalbos suteikimo.
Kokia yra teismų praktika?
Teismai ne kartą yra pabrėžę, kad toks vertinimas nėra teisės kreiptis į teismą ribojimas. Priešingai – jis skirtas užtikrinti, kad valstybės finansuojama teisinė pagalba būtų teikiama tais atvejais, kai egzistuoja realios teisinės prielaidos veiksmingai apginti pažeistas teises. Teismų praktikoje taip pat akcentuojama, kad vien subjektyvus asmens įsitikinimas savo teisumu ar nesutikimas su ankstesniais sprendimais savaime nesudaro pagrindo pripažinti bylą perspektyvia.
Ką gali padaryti pats pareiškėjas?
Didelė dalis praktinių sunkumų kyla ne dėl teisinių argumentų stokos, o dėl to, kad kartu su prašymu nepateikiami svarbūs dokumentai ar kita reikšminga informacija.
Todėl kreipiantis dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos svarbu:
- aiškiai suformuluoti savo reikalavimą;
- pateikti visus turimus dokumentus;
- nurodyti reikšmingas faktines aplinkybes;
- atsakyti į Tarnybos prašymus pateikti papildomą informaciją.
Kuo išsamesnė informacija pateikiama, tuo objektyviau galima įvertinti konkrečios bylos perspektyvumą.
Ką svarbu prisiminti?
Bylos perspektyvumo vertinimas nėra žmogaus teisės kreiptis į teismą ribojimas ir nėra būsimo teismo sprendimo prognozė. Tai įstatyme įtvirtinta pareiga įvertinti, ar konkrečioje situacijoje yra objektyvus teisinis pagrindas valstybės lėšomis finansuoti bylos nagrinėjimą. Toks vertinimas padeda suderinti dvi svarbias vertybes – užtikrinti veiksmingą teisę į teisinę pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikia ir atsakingai naudoti valstybės biudžeto lėšas.
Taip pat svarbu, kad asmuo, kreipdamasis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, turėtų įvertinti bylinėjimosi būtinybę, atsižvelgiant į tai, kad į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas neįeina išlaidų, kurias teismas priteisia iš pralaimėjusios šalies šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlyginimas. Tai reiškia, kad pralaimėjus bylą, gali tekti atlyginti laimėjusios šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas ir tokių išlaidų valstybė neatlygina.